Vasara 2008.07.05-2008.07.23

(Paspaudus ant paveiksliukų juos galima pasididinti iki originalių)

Šią vasarą nuspręsta važiuoti į Prancūziją. Pagrindinės vietos, kurias norime pamatyti, bus Paryžius, Sent Mišelio vienuolynas ir Luaros upės slėnis su pilimis. Pakeliui, dar Briugės miestas Belgijoje, Etretato miestelis prie Lamanšo sąsiaurio ir, grįžtant, atsirado noras pravažiuoti pro Šveicariją. Ten buvome prieš porą metų, bet dar norisi.

Šiemet važiuosime tik dviese: aš ir žmona. Liūdnoka, tačiau lengviau tarp dviejų derinti norus, mažiau poreikių buičiai. Kelionė bus po šiaurinę Europos dalį. Tikimės, kad nebus karšta, bet lietaus nenorime, nors kur dėsies jei lis.

Lenkiją pravažiuoti, tai kaip Sacharos smėlynus įveikti. Įspūdžių jau jokių, vargas vienas. Netoli Vokietijos sienos, ties Poznanės miestu yra atkarpa mokamos autostrados. Už 160 km atstumą teko sumokėti 33Lt. Tai velniškai daug. 3 mokėjimo punktai ir nei prieš vieną nėra kelio nuvažiuoti į šalį. O gal, man jau baigėsi pinigai ir aš toliau noriu važiuoti kad ir vieškeliais. Šį kartą padariau išvadą - Lenkijoje vengti mokamų kelių. Visas atsiskaitymas padarytas kažkaip nekorektiškai. Mat juos bala, stengsiuosi ateityje Lenkijoje apsieiti be mokamų kelių.

Netoli Vokietijos sienos apsistojame kempinge pas vieną olandę. Ji atsikėlė iš Olandijos gyventi į Lenkiją. Jai tėvynėje per šalta, o čia gerai. Lenkijos keliai smarkiai išvargina. Šiandieną poilsis, rytoj jau turime būti Belgijoje, Briugės mieste.

Atstumas lyg ir nemažas, dar ryte mašina pradėjo spyriotis ir Vokietijos keliais pradėjome važiuoti tik apie 10 val. Bet keliai Vokietijoje - tai kaip dangus ir žemė, lyginant, su Lenkija. Tik spėk pilti dujas. Gaila, tik įspūdžių mažoka, nes važiuoji kaip tunely - nei miestelių nei upelių, nei miškelių. Keliai taip surėdyti, kad tik autostrada ir greitis.

Pavakary mes jau Briugėje. Numatę kempingą miesto centre. Deja laisvų vietų nėra. Tenka ieškoti atsarginių variantų. Užgaištame dar valandą. Pagaliau kempingas. Jis didelis, patogus. Išeiname į užtarnautą poilsį. Orai pabjuro, vėjuota, nors ir nelyja. Prisimename praeitą kelionę į Italiją. Šiluma kaulų nelaužo, o čia visko gali būti.

Keletą kilometrų iki miesto vykstame su savo mašina, nors netoliese yra ir maršrutinis autobusas. Pas mus mašina dar tarnauja ir kaip valgykla. Malonu turėti viską po ranka, juo labiau, kada yra dar ir lietuviško maisto, reikėtų ateičiai pamastyti ir apie mobilų barą... . Juk kiti turi mašinas „Subaru“.

Taigi Briugė. Girdėjau, kad tai Europos perlas. Nematei Briugės, tai nematei nei Belgijos nei Olandijos ir t.t., sako, kad tada nematei, aplamai, Europos. Tai, vis sentencijos, kurios privertė mus čia užsukti. Nežinau, ar labai didelis tas miestas, bet senamiestis griežtai apibrėžtas, nemažas ir gražus, jaukus, delikatus, baisu, kad kur ko neužkabinti, nesugriauti... . Senamiestis išraižytas vandens kanalais. Kaip aš manau, tai jų nėra tiek kiek Amsterdame (ten aš nebuvęs), bet pakankamai, kad susidarytų įspūdis, jog aplink visur vanduo.

Perkame knygyne planelį su jau nubrėžtu maršrutu ir, pirmyn. Jei negalima būtų parodyti nuotraukų, tikriausiai, nesiryžčiau bandyti aprašyti gatves, namus, parduotuves, kanalus. Tai reikia matyti. Taigi, pradžioje įdėsiu keletą charakteringesnių, gal, gražesnių nuotraukyčių šiame puslapyje, o kas norės pamatyti daugiau, tai likusios nuotraukos, kurių pridariau tikrai daug, bus padėta atskirai (ČIA).

 Pakeliami tiltai vidury miesto 

 Eilinė senamiesčio bažnytėlė 

 Gatvelė, namukai

 Prieplauka turistiniams laiveliams 

 Pasiplaukiojimas kanalais 

 Nauja statyba 

 Sena statyba 

Kanaluose yra daugybė mažų prieplaukėlių turistiniams laiveliams. Vienu pasivėžinimu (apie 30 min) laivas praktiškai apiplaukia vos ne visus esamus Briugėje kanalus. Įspūdinga. Gatvelėse pilna mažų parduotuvėlių. Pagrindinė specializacija, sakyčiau, veikia trim kryptim: suvenyrai, šokoladas ir nerinėliai. Šokoladu Belgija garsėja nuo seno. Čia, kokio tik nori ir skonis labiausiai išlavintiems pojūčiams pritaikytas, sunkiai nusakomas ir akimirksniu tirpstantis.

 Saldumynų įvairovė 

Suvenyrai daugiausia kosmopolitiški, jų prisipirkus, gali aiškinti, kad buvai Indijoje, Kinijoje ar Australijoje, bet yra ir keletas vietinių. Vis dėlto, charakteringiausia, tai begalybė įvairiausių nėrinėlių - iš plonų baltų siūlų išmegztas koks nors ažūrinis paveikslėlis ar ornamentai, pagalvėlės, įvairūs buitiniai dalykėliai. Dydžiai įvairiausi. Yra ir kaip atvirukai, t.y. priklijuoti prie kartono ant kurių kitos pusės galima ką nors parašyti ir nusiųsti su laišku. Gatvėje galima pažiūrėti kaip daromi šie nerinėliai.

 Nerinėlių gamyba 

 Nerinėliai - atvirutės 

Miestui apžiūrėti skiriame visą dieną. Pietūs, kaip dažniausiai - „restorane ant ratų“. Ten meniu mums įprastas, lietuviškas.
Dar aplankome rotušę, užlipame į rotušės bokštą. Labai stiprus vėjas bando nupešti plaukus. Staiga, palei ausis garsiai suskamba varpai. Labai išgąsdina. Čia jau ne tik plaukus vėjas gali išrauti, toks baisus varpo dūžių garsas ir visą peruką gali nunešti

 Rotušė 

Grįžtame į kempingą. Labai sudomina Briugės priemiesčiai. Tai ir mūsų kraštams būdingi privačių namelių kvartalai, bet čia kažkas kitaip nei pas mus. Matomai, per daugelį metų belgai išsiugdė labai subtilų privačių namų architektūros skonį. Vyrauja kuklumas, paprastumas, tvarkingumas. Aš ne dailininkas ir ne architektas, bet kada pamatai kažką gražaus, tai ir nereikia jais būti. Kažkas iš vidaus pasako, kad tai gražu. Jei būtų mano valia, tai nuvežčiau visus Lietuvos architektus ten. Tegul mokosi, tegul pamato, kaip toli nuo civilizacijos randasi jų grožio supratimas. Kitąsyk gėda ir pačiam žiūrėti ir, neduok Dieve, kad kas iš kitų šalių pamato jų darbus Lietuvoje.

 Briugės priemėsčiai 

Daugiau įvairių namukų foto patalpinau (ČIA)

Šiandieną turime pasiekti Paryžių. Kažkur, labai giliai, bandau užslėpti važiavimo per didmiestį baimę. Stengiuosi važiuoti lėčiau, kad atitolinti šį nemalonų jausmą. Išeities nėra, kaip nors... .
Pakeliui nustebina Belgijos-Prancūzijos siena. Pradžioje pastovime geroje eilėje, vėliau tenka pravažiuoti pilnai ekipiruotą sieną, t.y. stovi pilnai pasiruošę pasienio pareigūnai, retkarčiais vyksta pilnas dokumentų patikrinimas, tik betrūko, kad daiktus tikrintų. Matomai čia toks „Šengenas“. Mus praleidžia. Važiuojame nemokamais keliais. Mes norime pamatyti Prancūzija, prancūzus, o ne greitkelį.
Nejučia lekiame jau Paryžiaus apvažiavimais. Labai padeda GPS, tačiau tuneliuose, kurių čia yra gausu jis praneša, kad nežino kur mes esame, o išvažiavus iš jų, dar ilgai neatsigauna. Būna labai keblu, kai išvažiavus iš tokio tunelio, matai kelio išsišakojimą, o GPS dar nesupranta kur jis aplamai randasi, nekalbat jau apie tai, kad praneštų, kur sukti. Mano drąsa apdovanojama. Praktiškai, be jokių klaidžiojimų ir avarinių situacijų patenkame į numatytą kempingą, kuris yra beveik pačiame Paryžiaus centre. Kempingo teritorija ištįsusi kokį kilometrą. Čia turistinis kempingas. Vieni atvyksta, kiti išvyksta. Iki artimiausio metro, kuris yra „Elizėjaus laukų“ gatvėje, važiuoti su kempingo autobusu reikia 15 min. Rytoj ekskursija Paryžiuje. Kas galėjo pagalvoti, kad teks gyventi beveik Paryžiaus centre... palapinėje? Šiemet kempinguose pastebiu įdomią naujieną. Su palapinėmis važinėja japonai. Jie atskrenda lėktuvais, išsinuomoja mašiną, nusiperka palapinę, daiktus reikalingus keliavimui ir braukia. Paryžiaus kempinge jų mačiau nemažai. Nemanau, kad jie neturėtų lėšų apartamentams. Vis dėlto, toks keliavimas turi savito žavesio ir, manau, yra pigiausia, kas aktualu visiems.

 Kempingas Paryžiuje

Ryte mes jau metro stotelėje. Turiu su apgailestavimu konstatuoti faktą, kad Paryžiuje gauti gerą, kokybišką informaciją be galo sunku. Jau pirmi žingsniai, bandant išsiaiškinti apie metro bilietus, mums atima gerą pusvalandį. Tik antrą dieną susivokiame, kad čia yra dveji metro tinklai: vienas lyg ir įprastas, miesto metro, kitas – greitasis (RER), kuris makaluojasi su priemiestiniais traukiniais. Kartą, ten pakliuvus, buvo labai įdomu pamatyti atvykstant dviejų aukštų priemiestinį traukinį. Bilietas ten žymiai brangesnis.
Šiandieną turime pirmąjį, pagrindinį tikslą – susirasti miesto apžvalgos autobusą ir susidaryti pirmąjį įspūdį apie Paryžių. Pradžia nesklandi. Nerandame kur stoja autobusas, nors jį matome važiuojant. Praeivių, pardavėjų klausinėjimas visai beprasmis. Praeiviai beveik visi turistai, pardavėjai beveik visi nacionalistai – nekalba angliškai ir nenori nieko apie tave girdėti, jiems tie visi turistai per vieną vietą jau baigi visi išlįsti.
Sugaištame valandą autobuso paieškai. Pagaliau. Lengva pasakyti pagaliau, čia dar ne viskas. Jau apvažiavus pusę miesto, pagaliau dašunta viso šio ekskursinio autobuso gudrumas. Pasirodo, jis važiuoja su gido pasakojimu per pačias lankytiniausias Paryžiaus vietas ir daro sustojimus. Turint bilietą, galima kiekvienoje stotelėje išlipti, pavaikščioti, apžiūrėti ir su tuo pačiu bilietu įlipti į bet kurį paskiau važiuojantį tuo maršrutu autobusą ir važiuoti iki kitos stotelės, ar važinėti neišlipant visą dieną. Galima pirkti bilietą iškarto dviem dienom, (manau taip geriau). Jis brangesnis, bet pigesnis nei pirktum po vieną kasdieną. Sudėtinga? Gal ir nelabai, bet atvažiavus iš „suvalkijos lygumų“, iškarto susigaudyti sunku. Kas tai galėtų paaiškini? Ogi niekas, nebent prancūziškai kirstum šiek tiek, nes angliškų užrašų praktiškai nėra. Jau apie pietus supratome šio autobuso gudrumą ir patogumą. Planus staiga pakeitėme į tokius, kurie atrodė tinkamiausi.
Pirma lankytina vieta pasirodė Triumfo arka. Tai buvo tas momentas, kai supratome ekskursinio autobuso esmę.
Ten, viduje yra tokie sukti spiraliniai laiptukai, kuriais galima užkilti iki viršaus. Pradžioje dar yra salė su Triumfo arkos istorija, statybiniais ypatumais, istorinėmis nuotraukomis.

 Triumfo arka

 Triumfo arka

Vėliau išėjimas ant stogo. Paryžius atrodo gražiai. Matosi visa Elizėjaus laukų gatvė. Viename tos gatvės gale yra Luvras, kitame Triumfo arka. Ir toliau ta gatvė tęsiasi, bet jos pavadinimas kitas. Ten matosi modernistinio Paryžiaus rajono namai. Tas rajonas vadinasi Defense.

 Eliziejaus laukai (tokia gatvelė), tolumoje Luvras 

 Kita pusė. Tolumoje modernus Paryžiaus rajonas - Defense 

Ten stovi panaši arka, tik jau šiuolaikinės architektūros. Pasidairius nuo viršaus, patraukėme tolimesniu autobuso maršrutu.
Toliau - Eifelio bokštas. Jis Paryžiuje - svarbiausias

 Nuotrauka be pavadinimo (juk nereikia)

 Bokštas

 Eilės...

Norint pasikelti į viršų, prie kiekvienos bokšto kojos nutysusios eilės.
Sunku nesikartoti, bet padoraus paaiškinimo kas, kur, kada, niekas nedalina. Paryžius mano prisiminimuose liks sunkiai suprantamas, visai be informacijos ir sunkiai komunikuojamas miestas.
Pasikėlus į viršaus pirmąją dalį, iškyla vėl aibės klausimų, į kuriuos niekas tau atsakyti negali, o bandant išsiaiškinti, esi klaidingai informuojamas ir niekas ten neima į galvą dėl tavo rūpesčių, bet, gal, jau apie blogybes pakaks. Kad nereikėtų ateityje vėl piktintis, pasakysiu, kad Paryžiuje informacija visur labai bloga, angliškų užrašų beveik niekur nėra, na, o likusioje Prancūzijoje - vidutiniškai bloga, bet visur pakankamai bloga.
Eifelio bokštas. Turistai visada yra nukreipiami į kažkokius miestuose esamus bokštus, aukštumas. Visur atsiveria labai gražūs vaizdai, atpasakoti tuos vaizdus dažniausiai neįmanoma. Čia galima parašyti tik faktą ir patikinti, kad tai tikrai nuostabu.

 Visur aplink Paryžius 

 Čia visur Paryžius 

 Bokšto viršūnėje pažymėti atstumai iki šalių 

Prisisotinus Paryžiaus vaizdų iki valios leidžiamės žemyn. Labai dažnai visur akcentuojamas ir eksponuojamas bokšto dažymas, dažymo technologijos, dažai, dažymo priemonės, laiko tarpai tarp dažymų. Toks įspūdis, kad dažai čia svarbiausi.

 Dažytojo muliažas Eifelio bokšte 

Iki sutemstant liko dar nemažai laiko. Nusprendėme, kad reikia su autobusu apvažiuoti visas likusias lankytinas vietas neišlipant, pasidairyti, kad sekančiom dienom būtų aišku, kur ir ką aplankyti. Taigi visai malonu pasivažinėti atvirame autobuse su pastoviu gido aiškinimu. Taip ir prabėgo diena, šiek tiek nervuota aiškinantis informaciją. Pavakary išlipame Elizėjaus laukuose. Tai tokia labai plati gatvė su parduotuvėm. Vakaras skirtas parduotuvėm, moteriškiems niekučiams ir šiaip poilsiui.

 Rankinukai 

 Rankinukai 

Gatvė šiek tiek primena Laisvės alėją Kaune, tik žymiai platesnė ir ilgesnė. Čia pilna parduotuvių ir žmonių. Iki vėlyvo vakaro vaikštome ir jaučiame prancūzišką gyvenimą. Mūsų kempingas čia pat, galima vaikščioti po Paryžių iki vėlumos. Atskirą žodį reikėtų tarti ir apie parfumerijos parduotuves – jos ne tik milžiniškos ir pilnos buteliukų su tvyrančiu stipriu „smoku“, bet, įdomiausia, kad čia gali piltis ant savęs, kad ir toną tų kvepalų, tau niekas jokios pastabos nesakys, nei į tave iš padilbų šnairuos...taigi, mano žmonytė, kaip tikra paryžietė, kvepėjo kiekvieną dieną vis labiau, kol nepalikom šito kvepiančio miesto.
Ankstyvas rytas. Mes jau Luvre. Tenka vėl sutelkti daug pastangų susiorientavimui. Nuspręsta - žiūrėsime, kas mums atrodo priimtinausia: skulptūras ir dailę. Visokių antikinių, egiptinių ir panašių grožybių atsisakome. Juk tokiose vietose jėgas reikia ypatingai tausoti, nes po 3 valandų jau galima daugiau ir nieko nežiūrėti, vis tiek protas nepriima.

 Luvras su savo stikline piramide 

 Luvras

 Stiklinės piramidės viduje

 Mona Liza...  nepasiekiama

Pirmiausiai bendras įspūdis toks: labai gražus šiuolaikinis įėjimas, fojė, garažai ir visokie pagalbiniai įrenginiai. Senieji pastatai atrodo gana tragiškai – daug kas numindžiota, nudergta, sudėvėta, pastatų sienos nešvarios. Kadaise teko būti Leningrado ermitaže. Nežinau kaip dabar, bet tada teko ant batų dėti specialius apsiaustus, kad negadinti grindų. Luvre nieko nereikia, tačiau grindys beveik visur šiuolaikinės. Jei ir likę kas ten iš originalių, tai pilnai nudėvėtos. Kaip suprantu, ir karaliai buvo palikę tą pastatą liaudžiai, o patys persikėlė į Versalį. Gal Versalyje gražiau? Neišėjo šioje kelionėje ten pabuvoti, nes numatėme ten apsilankyti šeštadienį, bet šventinėmis dienomis bilietai vos ne dvigubai brangesni. Palikome kitam kartui.
Luvras nepaliko tokio įspūdžio, kurio tikėjomės. Išėjome, kaip iš eilinio muziejaus. Senstu? Gal būt.
Dabar pasivaikščiojimas palei Sena su tikslu aplankyti Notr-Dam (Notre-Dame) katedrą. Viskas pakeliui gražu ir įdomu. Bandome pagauti Paryžiaus nuotaiką. Būtų ne prošal daugiau laiko.
Katedra graži, didinga. Žodžių nelabai atrasiu, įdėsiu nuotraukėlių.

 Paryžiaus katedra

 Įdomus atvejis

 Vidus

Vakarėjant, ekskursinis „laisvas laikas“. Pirmyn po parduotuves. Važiuojame į šiuolaikinį rajoną Defense. Ten daug super didelių parduotuvių, bus kur pasiganyti. Mūsų akropoliams geriau slėptis. Prancūzai gyvena gana prabangiai, jie aktyvūs kovotojai už žmogaus teises ir nevelia dirbti daugiau nei priklauso, todėl po kelių valandų (atrodo 19 val) visi tie superiai, kaip pamojus burtininko lazdele užsidaro. Dar lieka užkandinės. Daugiausiai kinietiškos, tačiau kaip mikliai dirba jų tarnautojai! Užkandžius išsinešimui mikliai supakuoja į specialias dėžutes, jas užlydo. Asortimentas stulbinantis. Išsirinkti sunku net tik dėl kinietiško maisto neišmanymo, bet ir dėl milžiniškos gausos. Taigi, beliko tik pasistiprinti. Tokio puikaus skonio ilgai nepamiršime... .
Taip, neaplankę superių, drožiame į metro. Čia nauji stebuklai. Dėl mums nežinomo teroristinio pavojaus stotis uždaroma. Informacija nulinė. Maždaug po pusvalandžio išsiaiškiname, kad yra dar kitas metro tinklas, kuriam tokiu atveju galioja pirmosios bilietai, o vėliau pasirodė, kad jų iš viso nereikia, nu vienu žodžiu prancūziška košė.
Trečią ir paskutinę dieną pradedame vėl nuo Defense parduotuvių. Apsilankius keliose kvepalų parduotuvėse, vėliau visą dieną tenka vaikščioti maloniai kvepiant. Čia aš buvau bandomasis manekenas ant kurio mano mylimoji bandė įvairiausius kvepalus. Nepirkti kvepalų Paryžiuje tiesiog negalima. Čia jie ne tik pigesni, bet ir gausūs jų išpardavimai, nuolaidų akcijos. Tolimesnis vaikščiojimas bus prisikrovus kvepalų ir visokių pirkinių.

 Defense rajonas

 Šiuolaikinė Triumfo arka

 Parduotuvių gigantas „Les Quatres Temps“

Iki pietų, taip visko ir neapėję, popietinę dalį skiriame Monmartro rajonui. Tai, šiek tiek toliau nuo centro esantis rajonas, kurį kadaise buvo labai pamėgę dailininkai ir laisvo elgesio moteriškutės su vyrukais. Nuvykstame ten su metro.

 Monmartro prieigos

 Sacre-Couer bazilika

 Išeiginės dienos malonumai

Plačiais, labai gražiais laiptais keliamės į kalniuką, kur viršuje stovi neobizantiško stiliaus Sacre-Couer bazilika. Šeštadienis. Žmonių labai daug. Tiesiog ant laiptų vyksta įvairūs saviveikliniai koncertėliai, visokie cirkininkai rodo savo sugebėjimus. Pinigų niekas neprašo, šiaip vieni kitiems suteikia malonumą. Bazilika labai graži. Viduje sunku ir suprasti kokio tikėjimo žmonėms ji skirta. Čia pilna ir krikščioniškų ir žydiškų ir pravoslaviškų tikybos simbolių. Apžiūrėjus baziliką, traukiame į šalimais esantį dailininkų kvartalą.

 Dailininkų meka

Tai ir yra ta garsiausia Monmartro dailininkų meka. Gatvelės su kavinukėmis ir restoranėliais. Staliukai stovi ir lauke. Gana juokingai atrodo, kaip daugelis sėdinčiųjų atsisukę į gatvę stebi praeinančius, lyg sėdėdami pirmoje teatro eilėje. Tuo tarpu, praeinantys stebi tuos sėdinčius. Atrodo komiškai.

 Gatvės spektaklis su žiūrovais

 Vyksta kūrinių vertinimas

 Dailininkų skvereliai

 Kičas

 Gal ir ne kičas

 Kažkur čia ir gyveno garsūs praeities dailininkai

Dar apžiūrime kvartalus, kur gyveno garsūs dailininkai, tame tarpe ir Lotrekas. Be to, matomai, tik jo dėka ir išgarsėjo šis rajonas ir pakalnėje esantis viešnamis (dabar jau ne) „Moulin ruoge“ (raudonas malūnas). Patenkinę savo smalsumą, leidžiamės nuo kalno į laisvo gyvenimo gatvę Yvonne le Tac. Čia daug suvenyrų, sekso reikmenų, sekso teatrų, parduotuvėlių.

 Yvonne le Tac gatvė

 Pikantiškos prekės

Taigi, kadaise tie bėdžiai dailininkai nusileidę nuo kalno, čia rasdavo peno savo kūrybai. Dabar čia visai kitaip. Yra neapsakoma garbė apsilankyti taip išgarsėjusiame „Moulin ruoge“, o išstoti scenoje lemta tik garsenybėm. Net ir „Šokis su kankanais“ dabar yra visiems priimtinas ir garbingas šokis, tarsi, klasika. Mažai kas susimąsto, kad šis šokis buvo viešnamio „Moulin ruoge“, prostitučių šokis. Viskas keičiasi. Dabar ir mums garbė nusifotografuoti šio restorano fone. Kaip sakant, atsižymėjome, kaip ir daugelis kitų tūkstančių žmonių be paliovos plūstančių Monmartro rajono gatvėmis ir trokštančių pamatyti taip visų išgarsintas vietas.

 Raudonas malūnas

 Vidus

Baigėsi mums skirtas laikas Paryžiuje. Turėjome plane gal dar dešimtis žinomų ir reikalingų aplankyti vietų. Jas buvome kažkaip išrikiavę eilėje ir dar gal kelių savaičių reikėtų visas jas aplankyti. Viskam yra ribos. Nepraleisime progos dar kartą čia pabuvoti, jei tokia proga pasitaikys.
Ankstyvas sekmadienio rytas. Gatvėse labai mažai mašinų. Tai leidžia be didesnės nervacijos ir sklandžiai išvažiuoti iš Paryžiaus. Patraukėme link Lamanšo sąsiaurio. Nusitaikėme į mažytį kurortinį miestelį Etretatą.

 Etretatas

Gamta padarė šias vietas labai įspūdingas. Tai, tiesiog, aukštas, status skardis einantis tiesiai iš jūros. Pats miestelis – tai kurortinis senoviškas miesteliukas. Čia yra ir pliažas ir priėjimas prie jūros labai gražus, bet į abejas puses nuo miestelio kyla neapsakyto dydžio ir grožio skardžiai ir palei jūrą jie tęsiasi nemažai kilometrų. Šias vietoves labai buvo pamėgęs prancūzų dalininkas impresionistas Claude Monet. Tas grožybes jis tapė savo drobėse. Taigi, blaiviausią dienos dalį mes lakstėme po tuos skardžius, žavėjomės, fotografavomės. Nors čia vaikšto minios žmonių, bet vietos visiems užtenka. Prancūzai, matosi, čia mėgsta praleisti visą dieną. Vietoje aprašymo geriau patalpinsiu nuotraukas.

 Miestelis su pliažu

 Skardžiai

 Skardžiai

 Čia štai tokia pakrantė

Po skardžių ir miestuko apžiūrėjimo traukiame į vakarus. Tikslas – kuo toliau nuvažiuoti iki susirandant nakvynę. Kad sutrumpintume kelią, nusprendžiame pasinaudoti labai didingu „Normandijos“ tiltu per Seną, netoli Le Havre miesto. Tai labai įspūdingas, grandiozinis, 1995 m pastatytas tiltas per Senos žiotis. Neteko važiuoti per didesnį kaip šis. Gaila, negalima buvo kažkur aukštai, per vidurį tilto sustoti. Ten vaizdai sunkiai nupasakojami.

 Normandijos tiltas

 Normandijos tiltas

Kažkur Prancūzijos glūdumoje randame kempingą ir sėkmingai permiegame. Kempingas privatus, su visokiais pribambasais. Tokiose vietose retenybė, kad kas nors užsuka iš rytų Europos, nekalbant jau apie lietuvius. Mes čia tokie pirmieji.
Ryte kelionė toliau. Kelio nedaug ir mes pasiekiame Mont-Saint-Michel, lietuviškai Sent Mišelio vienuolyną. Jis jau seniai ne vienuolynas, bet taip vadinamas. Jei matėte fantastinius filmus su fantastiniais miestais, tai čia viskas realybėje. Jau iš tolo vienuolynas matosi kaip tartum kabėtų ore. Čia matyt daug ką reiškia, kad jis pastatytas jūroje ant esančios kalvos ir iš tolo vandens garai neleidžia matyti, ant ko jis stovi. Matosi, kad jis kaba ore.

 Sent Mišelio vienuolynas

 Sent Mišelio vienuolynas

Aplink vienuolyną yra lyg ir sekluma užnešta smėliu. Tas plotas labai didelis ir tęsiasi toli į vandenyną. Tai maždaug 7-8 km. Pasirodo, vandenynuose būna potvyniai ir atoslūgiai. Taigi, kada būna atoslūgis, tai tas smėlynas visas tampa kaip sausuma ir aplink, kiek akys mato, visur smėlis. Bet, kada potvynis, tai vanduo viską aplinkui semia. Iki vienuolyno lieka tik siaura kelio juosta. Pasirodo ir potvyniai būna įvairūs. Kada mėnulis ir saulė šioje vietoje išsirikiuoja maždaug į vieną eilę, tai būna labai didelis potvynis. Tada vandens banga iš jūros eina link kranto tokiu greičiu, kad su arkliu nespėtum pabėgti. Bangos dydis kaip cunami. Va čia slypi vienas iš pačių didžiausių įdomybių, Kaip tik šios bangos žmonės ir važiuoja pasižiūrėti. Kas be ko, pats vienuolynas irgi stebuklas, vertas išskirtinio dėmesio. Internetiniame šio buvusio vienuolyno puslapyje yra šių potvynių ir atoslūgių grafikas, kad žmonės žinotų, kada geriausiai čia atvažiuoti pasižiūrėti šitų stebuklų. Mums kaip tik išpuolė tas momentas, kai savaitę nebuvo tokių didelių potvynių, bet buvo mažesnis. Pavyko pamatyti mažą apsėmimą, matėm, kaip čia dirba gelbėtojai, kaip nuolatos reikia traukti iš dumblo užsižiopsojusius turistus.

 Sent Mišelio vienuolynas

 Buvęs vienuolynas

 Taip atrodo vienuolynas per potvynį

Vienuolynas atrodo tikrai stebuklingai. Apatinėje dalyje yra lyg ir miestelis, aukščiau – labai didelis pastatas, buvęs vienuolynas su daugybe patalpų, salių, sodų ir visokiausių menių. Nuo aukštai atsiveria labai gražūs vaizdai. Čia galima užtrukti visą dieną, ką mes ir padarėme.

 Miestelis aplink vienuolyną

 Kažkur labai toli yra Atlantas

 Dabar vandens nėra

 Vanduo pradėjo kilti. Gelbėtojai nerimauja.

Vakarop patraukėme nakvynės paieškai. Prancūzijoje kempingų pilna visur, taigi po neilgos kelionės nusėdome viename pakelės kempinge miegui.

 Pakelės kempingas

Sekanti diena išaušo darganota ir kelias valandas krapnojo, tačiau tuo metu mums pasisekė būti kelyje link Saint Malo uosto - tvirtovės. O čia ir lietus liovėsi. Viso miesto nemačiau, bet senamiestis sužavėjo. Tai primenantis viduramžius akmeninis miestas - tvirtovė. Aplinkui senamiestį įspūdinga gynybinė siena. Pats miestas pastatytas lyg per vieną naktį. Visi namai viename stiliuje, vienoda statybinė medžiaga, nors senamiestis ir pakankamai didelis. Šio miesto apžiūrėjimui skiriame pusdienį.

 Miestas tvirtovė

 Čia viskas dvelkia senove

 Saint Malo

 Malonu čia pasivaikščioti

Po pietų važiuojame į netolimai esantį taip pat iš viduramžių plaukusį Dinano miestą. Manau, kad šį miestą galima naudoti tik filmų statybai. Tikri viduramžiai. Senamiestis saugomas UNESCO.

 Dinanas

 Dinanas

 Dinanas

 Dinanas

 Dinano stogai

 Bokštas pamažu jau griūna.

Po pakankamai detalaus pasivaikščiojimo įvyksta mūsų tolimesnės kelionės pasitarimas. Turėjome numatę planą pavažiuoti į vakarus link Atlanto vandenyno. Ten galvojome dar praleisti vieną poilsio dienelę, pasideginti, pasimaudyti. Bet oras ne toks jau ir saulėtas, vandenynas pastoviai alsuoja potvyniais ir atoslūgiais. Pamanėme, kad pliažai turėtų būti ne kokie. Šią kelionės dalį nusprendėme praleisti. Dar numatę užsukti trumpam į Šveicariją, taigi, pasukome link Luaros upės slėnio. Ten yra daug lankytinų Prancūzijos vietų, iš kurių, pagrinde, tai pilys ir dvarai. Planuose turime trijų pilių aplankymą.
Pavakary pradedame ieškoti nakvynės. Kelis žodžius apie tokias paieškas, kurios būna labai sunkios. Per kelionę jų pasitaikė kelios. Sunkios dėl to, kad teko važiuoti net į 3-4 numatytus kempingus, bet arba jų jau kažkodėl nėra, ar klaidinga informacija. Panašiai norintiems keliauti ir neturintiems patirties norėčiau patarti, kad tokioms kelionės reikėtų stropiai ir atidžiai ruoštis namuose. Reikėtų turėti kempingų adresus, jų išsidėstymus numatomame maršrute. Be abejo neradus nakvynės, pasaulis neapsivers, bet kelios naktys praleistos mašinoje gali šiek tiek ir apgadinti kelionės nuotaiką. Galima važiuoti ir visai nepasiruošus pasitikint vien sėkme. Kai kada nakvynę rasti galima ir labai lengvai, bet gerai padaryti namų darbai niekuomet nepakenks.
Taigi ketvirtame iš eilės kempinge pagaliau apsistojame. Tai buvo Rennies miesto kempingas. Už kempingo tvoros – miesto vasaros estrada. O, kaip tik šį vakarą, pasirodo, vyks muzikos festivalis. Taigi, vakarą netikėtai pavyko praleisti labai turiningai, sėdint palapinėje ir klausantis nuotaikingo koncerto. Ir aplamai, tas kempingas mums suteikė nemažą atrakcijų. Pasirodo, čia gyvena didelės zuikių kolonijos. Malonu matyti, kaip jie čia laksto, žaidžia. Bežaisdami net į palapinę atsitrenkia ir, panašu, kad ir žmonių nelabai baidosi.

 Tikrieji kempingo gyventojai

Ketvirtus metus keliaudamas po Europą, vis dar nenusiviliu gyvenimu kempinguose, manau, kad tai visai neblogas būdas permiegoti keliaujant. Kitas reikalas, jei tai būtų ilgalaikis relaksacinis poilsis, gal tada susimąstyčiau apie apartamentus.

 Labai įdomus dujų užpildymo mechanizmas

Toliau buvome suplanavę užsukti į keletą iš daugelio šalia Luaros upės esančių pilių. Čia jų pristatyta daug. Nuspręsta apžiūrėti tris. Kodėl ne 10? Na, šiaip išsirinkome vieną mažą, bet labai gražią, kitą didelę ir labai gražią, trečioji ir pakely buvo, ir tiko prie komplekto. Reikia pasakyti, kad trijų pilių vienai kelionei, ir per akis, ir per ausis...Viskas pradeda kartotis, tik išorė dar šiek tiek skiriasi.
Sekančią dieną, į popietę mes atvykstame į Amboise miestelį. Šalia Luaros upės yra graži pilis. Žinojome, kad čia yra palaidotas Leonardo Da Vinčis. Kadaise buvome jo gimtajame mieste, dabar norėjosi pamatyti, kur jis palaidotas. Detalesnę informaciją gauname iš nusipirktos brošiūrėlės. Pilies ir šalia esančių parduotuvėlių apžiūrėjimas trunka iki vėlaus vakaro.

 Amboise pilis

 Amboise pilis

 Amboise pilis

 Leonardo da Vinči kapas

 Amboise miestelis

Dabar važiuosime iki Šanonso (Chenonceau) pilies. Ten numatę municipalinį kempingą. Anksti ryte mes jau galėsime apžiūrinėti pilį. Reikia pasakyti, jei Prancūzijoje yra galimybė paieškoti municipalinių kempingų, tai būtinai taip reikia ir daryti. Jie labai pigūs. Bet čia yra viskas, ko reikia. Aišku, nebus baseino, stalo teniso, parduotuvės, dar kokių nors prabangos ar ne visai būtinų reikalų, be kurių galima puikiausiai apsieiti. Pavyzdžiui, čia už du žmones vienai nakčiai mes sumokėjome 10 eurų. Turėjome ir šiltą vandenį ir elektrą. Tiesa, šalia kempingo nutiesti geležinkelio bėgiai. Tai vakare jais pralėkė vienas kitas greitasis traukinys. Prancūzai yra labai pažengę greitųjų traukinių technikoje. Čia jie važinėja virš 200 km/val greičiu. Vaizdelis buvo ne koks – vos palapinės nenunešė, nekalbant jau apie garsą, bet naktis buvo rami, niekas daugiau nevažinėjo ir mes išsimiegojome puikiai.

 Visai geras municipalinis kempingas

Šanonso pilis. Mes su pirmais turistais jau čia. Ypatingai graži pilis. Nedidukė. Ji buvo kelinto tai karaliaus dovana savo meilužei. Reikėtu pasimokyti tiems, kas turi meilužes, čia neblogas pavyzdys. Pastatyta ant pratekančios upės kranto, bet kartu ir ant visos upės. Ką čia pasakoti, geriau žvilgterkite į kelias nuotraukas.

 Anksti ryte

 Pilis iš atviruko

 Ir pilis natūroje

 Gražu

Pilis tokia graži, kad apžiūrime net kelis kartus. Noras nieko nepraleisti, viską pamatyti.Tai viena jaukiausių mūsų matytų pilių. Čia viskas taip autentiškai perteikta, tarsi, šioje pilyje tebevirtų tuometinis gyvenimas: menėse bei karališkuose miegamuosiuose pamerktos gyvų gėlių, kurios, beje, tiekiamos iš šios pilies labai prižiūrimo sodo, įstabaus grožio puokštės, virtuvėje tarp varinių rakandų ir pintinių pridėliota tikro maisto bei daržovių, atrodo, tik sėsk ir puotauk. Kadangi apžiūrą pradėjome labai anksti, tai ir baigėme dar tolokai iki pietų.

 Pusryčiai paduoti

 Virtuvė

Dabar reikia pervažiuoti į kitą, taip pat labai gražią , bet tuo pačiu ir labai didelę Šambordo (Chambordo) pilį. Ji, lyg ir ne per toliausiai. Važiuojame tikrais Prancūzijos kaimo vieškeliais. Čia jie asfaltuoti, bet pasitaiko tokių siaurų atkarpų, kad, važiuojant mišku sunkoka ir prasilenkti su kita mašina. Šiek tiek gūdu, bet po valandos privažiuojame mažą miesteliuką. Šalia milžiniška graži Šambordo pilis. Manau, ji viena didžiausių tokio tipo pilių. Tas tipas, tai pilis-rūmai. Čia, gal būt, svarbiau prabanga. Išorė – lyg tai ir gynybinė pilis, o iš tikro, tai daugiau rūmai. Ją labai sunku fotografuoti, nes tokia didelė, kad tik iš tolo gaunasi nebloga nuotrauka. Iš arti - tik padriki fragmentai. Sako prie jos projektavimo buvo prisidėjęs vis tas pats Leonardas da Vinčis.

 Gražu.

 Maketas

 Natūra

 Vienas iš flangų

Išskyrus mokamą aikštelę, mašinos pastatyti niekur negalima. Po pilies apžiūrėjimo norėjome užvalgyti sėdėdami mašinoje. Taigi pavažiavome kelis km keliu ir šalikelėje pastatę mašiną sėdėdami kramsnojome. Kaip mat prisistatė policija ir paaiškino, kad šitaip užkandžiauti šalikelėje negalima ir nurodė važiuoti dar kilometrą, kur yra aikštelė. Mes palinksėjome galvomis, tipo, kad vykdysime. Jie nuvažiavo į priekį. Matėme, kad jie kažkur labai toli sustojo. Po kiek laiko ir mes nuvažiavome. Teko labai nusistebėti, kad policija laukė mūsų, kad nurodytų kur yra ta stovėjimo aikštelė. Atrodė, kad mūsų atvejis jų darbe yra tiesiog nieko neverta smulkmena, bet jie atliko savo darbą iki galo t.y. mandagiai palydėjo.
Trečios didingos pilies mums pasirodė jau per daug. Gal, kad ji buvo antra per vieną dieną, gal, kad, aplamai, kelias pilis pamačius, kitos sukelia panašius įspūdžius ir jausmus, bet po šią pilį vaikščiojome ir žiūrėjome lyg su stiklinėmis, mažai ką matančiomis akimis. Ryškus persisotinimas. Šiaip vaizdai didingi, gražūs. Eksterjeras ir interjeras be priekaištų, paveikslų ir žmonių daugybė, bet manau pilių užteks ilgam... .
Planas Prancūzijoje įvykdytas. Tolimesnis tikslas – pasiekti Šveicariją, vis tiek kryptis link namų. Viską, ką pamatysime pakeliui, bus irgi mūsų, stengsimės neužsimerkti ir apžiūrėti.
Dabar priekyje Orleano miestas. Laiko dar yra, todėl skubame pasivaikščioti po šį miestą. Pradžioje parduotuvėlės ir parduotuvės, vėliau pasivaikščiojimas po senamiestį. Labai didelį įspūdį palieka didinga miesto katedra. Stengiuosi prisiminti Notr-Dame katedrą ir palyginti. Prieinu išvados, kad ši katedra man yra gražesnė tiek išorėje, tiek viduje už pačią Paryžiaus katedrą.

 Orleano katedra

 Orleanas

Per 2-3 valandas pilno įspūdžio apie miestą susidaryti neišeina, bet jaukumo pojūtis išlieka. Laikas keliauti toliau. Iki tamsų dar yra kelios valandos, taigi, lekiame toliau. Po valandos jau reikia galvoti apie nakvynę, todėl pradedame kempingo paieškas važiavimo kryptimi. Deja, vėl pasitaiko ne visai sėkmingos paieškos ir pagaliau kempingą iš trečio karto randame jau pradėjus temti. Vieta labai graži, prie Luaros upės kranto. Viską susiruošus, dar spėjame pasėdėti pakrantėje šiltą pavakarę. Jau galime šiek tiek aptarti kelionę, juokinga, kaip pradeda maišytis pravažiuotos vietovės, ir kad jau sunku patikėti, jog šiemet buvome Briugėje. Toks jausmas, kad keliaujame jau kelis mėnesius.
Visą sekančią dieną praleidžiame kelionėje link Šveicarijos. Reikia pasakyti, kad ta diena išliks atmintyje kaip Prancūzijos etalonas, kaip aš jį suprantu. Važiavome per mažyčius ir be galo jaukius miestelius. Labai dažnai teko sustoti, pereiti per tuos miestukus, pamatyti, kaip gyvena prancūzai, pajusti jų gyvenimo dvasią, jeigu taip galima pasakyti. Dažname miestuke vykdavo vietiniai turgūs, ar šiaip mugės. Čia galima buvo ir apsipirkti, paskanauti vietinių maisto gaminių, stebėti vietinių bendravimą ir tvarką. Nuostabu buvo matyti, kaip tokiuose miestukuose pagrindiniai vairuotojai tai pagyvenusios damos apie septyniasdešimt metų, na, ir diedukai panašaus amžiaus dar pasitaikydavo. Šiaip, tai visoje Prancūzijoje labai krinta į akis tas faktas,kad čia labai daug garbaus amžiaus žmonių sėdi už vairo, ir gana žaismingai vairuoja.

 Pakelės miestukai

 Prancūziški skanėstai

 Prancūziški skanėstai

 Prancūziški skanėstai

 Su tokiu dulkiasiurbliu valomos miestukų gatvės

 Miesteliuko turgus

 Pakelės miestukas

Taip sustodami ir vėl važiuodami pasiekėme Šveicarijos pasienį. Čia, kažkokiame miestuke apsistojome kempinge, kur šeimininkas kalba tik prancūziškai, o mes prancūziškai, tik „mersi“ ir „pardon“ – štai tiek daug mokame prancūziškai...Taigi, pokalbis vyko tikrai įdomiai ir linksmai, tačiau visiems buvo aišku, kad atvažiavome ne plytų ar vinių pirkti, o permiegoti, taigi, rankų gestų pilnai užteko viską išsiaiškinti ir susitarti.
Šveicarijos siena. Pasų netikrina, nors dar ne Šengenas. Kioske perkame vinjetę mokesčiams už kelius - apie 90Lt. Iš karto prasideda gražūs kalniukai, ežeriukai. Žodžiu, saldūs Šveicarijos peizažai. Sunku pravažiuoti pro šalį nesustojus. Taigi, stojame ir gėrimės ties kiekviena gražesne vietele.

 Šveicariški vaizdeliai

 Kalnų upė

 Šveicariška idilija

 Interlakenas

Vėliau, lyg ir nieko negalima įdomaus parašyti, tiesiog greitkelis link miestuko Interlakenas. Jau namuose buvo suplanuota pasikelti į pačią aukščiausią Šveicarijos kalną Jungfrau. Arčiausia vieta iki kalno, kur dažniausiai turistai apsistoja ir yra Interlakeno miestas. Kempingo paieškos užsitęsia ne todėl, kad jų čia nėra, tiesiog kainos kandžiojasi. Pagaliau viename jų už 25 eurus vienai nakčiai randame nakvynę. Vakare nueiname į traukinių stotį išsiaiškinti mūsų rytdienos kelionę į kalnus. Iš karto gauname stiprų nokdauną, kai paaiškėja paskutinio pasikėlimo etapo į viršūnę kainą (850 Lt dviems asmenims). Ji - už mūsų supratimo ribų. Vyksta greitas perplanavimas. Pačios viršūnės atsisakome. Rytoj važiuosime savo mašina kiek galima aukščiau, kažkur paliksime ją ir persėsime į traukinį pasikėlimui, su kuriuo važiuosime iki priešpaskutinio pasikėlimo aukščiausio taško. Iš ten leisimės žemyn pėsčiomis numatytu maršrutu ir, paskutinis etapas iki mašinos - vėl su traukinuku. Gavosi sudėtinga, bet pabandėme išpešti iš kalno viską, ką tik galima, na išskyrus, užsikėlimą iki pat viršūnės, kur bilietų kainoms nuvažiavo stogas. Kempingo šeimininkas aiškina, kad pasivaikščiojimas kalnuose tai tikra loterija, nes nežinai, kada užplauks debesys, ar rūkas ir tolimesnis buvimas ten visai beprasmis.
Anksti ryte mes jau važiuojame upelio slėniu tarp kalnų. Atvykstame iki tarpinio miesteliuko, (Laiterbrunner) iš kurio toliau į kalnus kelia tik traukinukas. Čia yra daugiaaukštė automobilių aikštelė, kur paliekame savo keturratį ir persėdame į kalnų traukinį. Pravažiuojame antrąją stotelę iki kurios turėsime iš kalnų aukštumos grįžti pėsčiomis. Vėliau traukinukas mus gražins iki paliktos mašinos. Keliamės toliau. Dar po kelių sustojimų atvykstame iki mums aukščiausiai pasiekiamos vietos. Na, jei protas pasimaišytų ir nuspręstumėm užsimokėti už paskutinį pasikėlimą, tai šioje vietoje turėtumėm persėsti į kitą traukinuką, kuris tiesiog neria į uolas ir tuneliu užveža iki snieguotos viršūnės.

 Kalnų stotelė  Kleine Scheidegg, kuri ir buvo mūsų atveju aukščiausia

 Jungfrau viršūnė

 Kalnai

 Kalnai

Oras puikus. Nuotaika taip pat. Nuo čia žemyn driekiasi daugybė įvairiausių keliukų. Galima išsirinkti pagal norą. Jie aišku yra skirtingo ilgio. Nusileidimą mes improvizuosime pagal nuotaiką. Gal, kur ilginsime, gal trumpinsime. Atitrūkome nuo civilizuoto pasaulio. Taigi uostydami gėlytes, gulinėdami alpių pievelėse, stebėdami kalnus, ilsėdamiesi ir keliaudami pamažu leidomės žemyn. Gamta FANTASTIŠKA.

 Takelis žemyn

 Pakeliui žemyn

Kartais susitikdavome tokius turistus kaip ir mes besiblaškančius tarp kalnų takelių. Su vienu olandu net valandą kalbėdamiesi ėjome žemyn. Buvo įdomu pabendrauti.

 Mūsų pakeleivingas draugas iš Olandijos su visa šeima

Netoli mūsų numatytos tikslo stotelės gavome net truputį lietaus. Mūsų išvyka į kalnus užtruko visą dieną. Pralesta diena kalnuose manau išliks atsiminimuose visam gyvenimui. Juk tokiems lygumų atstovams kaip mes kalnai atstoja stebuklą.

 Mūsų stotelė

 Traukinukas namo

Grįždami į kempingą, pamatėme netoliese labai įspūdingą kalnų krioklį ir užsukome dar ir juo pasigrožėti. Kojos jau nenorėjo eiti, todėl jį apžiūrinėjome su didžiausiu vargu, bet ne su mažiausiu smalsumu. Tai buvo ne šiaip sau krioklys, į kurį gali pažiūrėti tik iš tolo, į šį reikėjo dar gerokai įlipti ir pereiti ne vieną purškiantį tunelį.Galima sakyti, kad pabuvojome po pačiu kriokliu.

 Kalnų krioklys

Na, dabar tai tikrai viskas. Rytoj vykstame namo. Vakare malonu buvo pamatyti kaimynystėje lietuvių šeimą keliaujančią panašiu stiliumi. Jie stengiasi vienos kelionės metu aplankyti tik vieną šalį. Dabar Šveicarija. Malonu buvo pamatyti, kad naudojosi ir mano antros kelionės, kada važiavome per Šveicariją, aprašymu. Mūsų keliai išsiskyrė: mes vykstame link namų, jie dar gilyn į Šveicariją. Įdomu, kaip jiems pasisekė.

 Pakeliui į namus. Vis dar Šveicarija.

Ryte viską susikrovėme ir namo. Dar pakeliui nuostabaus grožio vietos, kur privalu sustoti. Toliau vien kelias. Vokietijoje dar paklaidžiojame po pasienio miestelį, ieškodami užsipilti dujų, ir vėl kelias. Vakare pravažiuojame šalia Niurnbergo ir ieškome kempingo. Prasidėjo lietus. Pagaliau randame, ir dar laukiame kokią valandą, gal nustos lyti, deja, palapinę per lietų tenka statyti „į balą“. Kempingas nemaloniai gudus, lyg ir žmonių beveik nėra, dar lietus, o prausykla taip sutvarkyta, kad per kelias keliones neprisiminėme, kad būtume matę tokią idealią tvarką. Kempingas kažkokiame užkampiame kaime. Nejučia susikaupė negeros mintys. Tai vis per televizorių matytų siaubiakų rezultatas. Buvo apėmusi mintis, kuo greičiau iš ten sprukti, bet surizikavome. Anksti iš ryto vėl į kelionę...
Pakeliui lyg ir dar vieną naktį priklausytų nakvoti kažkur Lenkijoje, bet labai išsigandom, kad netektų vėl statyti palapinės į vandenį, taigi, padarėm sprendimą važiuoti iki namų nestojant, juo labiau, kad lietus ir toliau pliaupė be sustojimo. Šį kartą prašovėm. Lenkijoje lietus nelijo ir oras iki namų buvo kuo puikiausias. Bet mes sprendimo nekeitėme ir sėkmingai pasiekėme namus.
Kelionė pagal mano supratimą išėjo grandiozinė. Kaip visada, vietomis pritrūko informacijos, ką apžiūrėti, istorinių faktų, bet per tuos kelionės metus išsidirbo toks įprotis, grįžus namo pasidomėti detaliau, ką mačiau, kur buvau. Dar ilgai internete renku medžiagą apie praėjusią kelionę. Surinkta informacija stipriai užtvirtina matytus vaizdus, pasipildau įvairiais faktais. Savo pasakojimuose stengiuosi nenaudoti faktų ir skaičių, manau, kad tai labai nuobodu būtų skaityti. Tuos faktus, jei reikės, susiras kiekvienas, o buitis ir įspūdžiai, kuriuos aš patiriu kelionėse tikrai gali būti kai kam naudingi, o gal, net ir įdomūs. Po šios kelionės, panašiai važiuojantiems, vis dėlto noriu pasiūlyti namuose stengtis sudarinėti kuo detalesnius nakvynės planus, vietovėse, kur bus numatoma nakvynė rasti 2-3, o gal ir 4 kempingus. Kaip rodo patirtis, to pakanka, kad neturėtum problemų su nakvyne. Skaitant, visai nebūtina priimti čia pateiktą informaciją kaip vienintelę teisingą ir neginčijamą. Čia, išskirtinai tik mano subjektyvus vertinimas to, ką aš mačiau ir patyriau.
Rudenį dar spėjau trumpam nuvažiuoti iki Venecijos ir Gardo ežero. Čia jau esu buvęs, bet ten norėjau nuvežti vieną žmogų. 9 dienų kelionę norėčiau trumpai aprašyti, bet kaip visuomet, trūksta laiko. Iki kitų kelionių, ir sėkmės visiems keliaujantiems.
Kam kiltų noras ką nors parašyti asmeniškai man, tai galima (ČIA) .

---

- Page Generated in 0.0562 seconds | Site Views: 15705